Džeinė Bolein, Grinvičo rūmai, 1540 m. sausio 3 d.
— Milorde hercoge, — žemai nusilenkdama tariu.
Mes Hovardų apartamentuose Grinvičo rūmuose. Vienas kambarys gražesnis už kitą ir toks pat erdvus bei puošnus kaip karalienės. Kadaise gyvenau čia su Džordžu, kai buvome ką tik vedę, dar prisimenu vaizdą į upę auštant, kai pabudome tokie įsimylėję, ir virš galvų pasigirdusias gulbes, kai šios plačiais sparnais šnarėdamos leidosi į upę.
— A, ledi Ročford, — draugiškai sako hercogas raukšlėtu veidu. — Man reikia jūsų.
Laukiu.
— Gerai sutariate su ledi Ana, bičiuliaujatės?
— Kiek tai įmanoma, — atsargiai atsakau. — Kol kas ji prastai kalba angliškai, bet aš labai stengiuosi su ja šnekėtis ir man atrodo, kad jai patinku.
— Ar ji pasitiki jumis?
— Ko gero, pirmiau ji išsikalbėtų su savo palydovais iš Klevo. Bet ji kartais kai ko paklausia apie Angliją. Manau, Ana pasitiki manimi.
Hercogas pasisuka į langą ir pastuksena nagu į pageltusį dantį. Jo išblyškęs veidas paskendęs mintyse.
— Yra šioks toks sunkumas, — iš lėto taria jis.
Laukiu.
— Kaip girdėjote, ji tikrai išsiųsta be tinkamų dokumentų, — tęsia Hovardas. — Vaikystėje Ana buvo sužieduota su Pranciškumi iš Lotaringijos, ir karalius prieš tuokdamasis nori įsitikinti, jog šios sužadėtuvės buvo nutrauktos ir anuliuotos.
— Ji negali tekėti? — klausiu apstulbusi. — Nors sutartys pasirašytos, o ji sukorė tokį kelią, kad būtų sutikta karaliaus kaip nuotaka? Nors Londonas priėmė ją kaip savo naująją karalienę?
— Galbūt, — išsisuko Hovardas.
Tai visiškai neįmanoma, bet ne man tai sakyti.
— Kas sako, kad ji gali būti nelaisva tekėti?
— Karalius bijo tęsti reikalą. Jo sąžinė nerami.
Nutylu, nespėjusi sugalvoti, kokia viso šito prasmė. Henrikas — karalius, vedęs savo paties brolio žmoną ir išsiskyręs su ja tuo pretekstu, kad ilgaamžė santuoka iš pat pradžių buvo negaliojanti. Karalius, kuris nukirsdino Aną Bolein savo paties sprendimu ir liepiamas Dievo. Be jokios abejonės, šito karaliaus vedybų nesustabdys kažkoks vokiečių ambasadorius, kuris neturi kažkokio reikalingo popieriaus. Tada aš prisimenu momentą, kai ledi Ana atstūmė Henriką Ročesteryje.
— Vadinasi, tai tiesa. Ledi Ana karaliui nepatinka. Jis negali atleisti už pažeminimą Ročesteryje. Jis ieškos būdo išsisukti nuo šios santuokos. Ir vėl paskelbs apie ankstesnį susitarimą. — Žvilgsnis į pajuodusį hercogo veidą patvirtina, jog spėju teisingai, tad vos susilaikau nekvatojusi dėl naujo posūkio karaliaus Henriko komedijoje. — Jis nemėgsta Anos ir ketina išsiųsti ją namo.
— Jeigu ji prisipažintų, kad galioja ankstesnis susitarimas, galėtų grįžti nepraradusi garbės, ir karalius būtų laisvas, — tyliai sako hercogas.
— Bet karalius Anai patinka, — atsakau. — Bent jau pakankamai patinka. Ir namo grįžti ji negali. Jokia sveiko proto moteris negrįžtų. Grįžti prie suskilusios geldos Kleve, kai gali tapti Anglijos karaliene? Ji to niekada nedarys. Kas ją ves, jeigu Henrikas atsisakys? Kas ją ves, jeigu jis paskelbs, kad Ana susaistyta įžadais? Jos gyvenimas bus baigtas.
— Mergina galėtų panaikinti tą sužadėtuvių sutartį, — sako hercogas.
— Ar toks dokumentas tikrai yra?
Hovardas patraukia pečiais.
— Greičiausiai ne.
Pagalvojusi sakau:
— Taip kaip ji gali panaikinti tai, ko nėra?
Hercogas šypsosi.
— Čia vokiečių bėda. Ana gali būti išsiųsta prieš savo valią, jeigu nesutiks bendradarbiauti.
— Netgi karalius negali prievarta jos išsiųsti iš karalystės.
— Bet jeigu ji netyčia prasitartų, kad sandėris vis dėlto egzistuoja... — Hercogo balsas švelnus kaip šilkas. — Jeigu iš jos pačios lūpų išsprūstų, kad ji nėra laisva susituokti...
Linksiu. Imu suprasti, ko iš manęs tikėjosi hercogas.
— Karalius būtų neapsakomai dėkingas žmogui, galinčiam patvirtinti, jog ledi Ana tai pripažino. Moteris, kuri praneštų apie tokį prisipažinimą, pelnytų jo malonę. Mano taip pat.
— Aš jūsų paslaugoms, — sakau, norėdama išlošti laiko apmąstyti. — Bet negalėsiu priversti ją meluoti. Jeigu Ana Klevietė žino, kad jos santuokai niekas nekliudo, būtų paskutinė beprotė, jei teigtų priešingai. O jeigu aš tvirtinsiu, jog Ana pripažino kliūtis, jai užteks tik paneigti. Jos žodis nusvers manąjį, ir mes vėl atsidursime prieš faktą. — Nutylu staiga išsigandusi. — Milorde, juk negalima jos kuo nors apkaltinti?
— Kuo apkaltinti?
— Kokiu nors nusikaltimu? — nervingai patikslinu.
— Ar turite galvoje išdavystę?
Linkteliu. Pati to žodžio neištarsiu. Daugiau nenoriu jo girdėti. Jis veda į Tauerį, prie budelio trinkos. Jis atėmė iš manęs mano gyvenimo meilę. Jis amžiams nukirto mūsų gyvenimą.
— Iš kur tokios mintys? — klausia jis manęs, lyg gyventume ne pavojingame pasaulyje, kur bet kas gali būti pavadinta išdavyste.
— Įstatymai taip pasikeitė, nekaltumu jau neapsiginsi.
Hercogas purto galvą.
— Jos atveju tai visiškai neįmanoma. Prancūzijos karalius šiuo metu bendrauja Šventosios Romos imperatorių Paryžiuje. Netgi dabar, mums bešnekant, jiedu gali regzti bendrą mūsų puolimo planą. Negalime daryti nieko, kas užrūstintų Klevą. Sąjungą su protestantų hercogais būtina išlaikyti, nes teks vieniems stoti prieš Ispaniją ir Prancūziją. Jeigu popiežiaus šalininkai anglai dar kartą sukils, mums galas. Ana privalo pati prisipažinti sužieduotuves su kitu ir iškeliauti namo savo valia, kad mes išsaugotume sąjungą ir vėl turėtume laisvą karalienės sostą arba, kas irgi neblogai, kas nors turi priversti ją tai prisipažinti. Tačiau jeigu ji kategoriškai sieks santuokos, tvirtindama, jog yra laisva tekėti, karaliui teks ją vesti. Anos brolio įžeisti jis negali.
— Kad ir kaip jam tai nepatiktų?
— Kad ir sukandęs dantis, kad ir nekęsdamas šią sąjungą sudariusio žmogaus, kad ir nekęsdamas pačios Anos.
Kiek patylėjusi imu svarstyti balsu:
— Jeigu jis ves ją nekęsdamas, vėliau suras kokį nors būdą jos nusikratyti.
Hercogas nieko neatsako, tik paslepia juodas akis po vokais.
— O, kas gali nuspėti ateitį?
— Kiekvieną dieną jos gyvybei grės pavojus, — spėju. — Jeigu karalius užsigeis ją pašalinti, netrukus ims tikėti, jog tokia paties Dievo valia.
— Paprastai Viešpaties valia apsireiškia taip, — vilkiškai išsišiepdamas patvirtina Hovardas.
— Tada Henrikas ras pretekstą kuo nors apkaltinti žmoną, — sakau. Žodžio „išdavystė” aš neištarsiu.
— Jeigu Ana jums rūpi, įtikinkite ją dabar išvykti, — tyliai pataria hercogas.
Aš lėtai grįžtu į karalienės kambarius. Aš nepatarsiu jai to, aplenkdama jos ambasadorius. O ką iš tikro galvoju, taip pat negaliu atskleisti. Bet jeigu būčiau tikra jos draugė, pasakyčiau, kad Henrikas — ne tas vyras, už kurio galima tekėti, jeigu nekenčia dar prieš vestuves. Jo pyktis neįtinkančioms moterims baigiasi fatališkai. Kas geriau tai žino už mane?